Azotas augalams - kuo jis naudingas, kaip veikia ir kaip jį naudoti efektyviai

Azotas augalams yra viena svarbiausių ir dažniausiai derlių ribojančių maisto medžiagų žemės ūkyje. Nuo to, kiek ir kokia forma azotas pasiekia augalus, tiesiogiai priklauso jų augimas, lapų masės formavimasis, šaknų vystymasis, baltymų sintezė ir derliaus kokybė. Praktikoje azotas yra pagrindinė augalų maistinė medžiaga, tačiau kartu ir viena sudėtingiausių valdyti dėl aktyvios azoto apykaitos dirvožemyje.

Norint suprasti, kuo jis naudingas, būtina pažvelgti ne tik į azoto trąšas, bet ir į tai, kaip azoto junginiai veikia dirvožemyje, kokį vaidmenį atlieka dirvožemio mikroorganizmų populiacijos ir kodėl subalansuotas azoto naudojimas yra lemiantis veiksnys ilgalaikiam ūkio produktyvumui.

Kas yra azotas ir kodėl jis toks svarbus augalams?

Azotas yra cheminis elementas, be kurio augalai negali normaliai augti ir vystytis. Jis sudaro baltymų, fermentų ir chlorofilo pagrindą, todėl chlorofilo sintezę tiesiogiai lemia azoto kiekis augaluose. Kadangi chlorofilas yra fotosintezės pagrindas, azotas skatina energijos gamybą augaluose ir jų biologinį aktyvumą.

Chemiškai azotas žymimas simboliu N, kuris plačiai naudojamas trąšų sudėtyse ir tręšimo normų skaičiavimuose. Be bendro žymėjimo, dažnai sutinkamos ir konkrečios azoto formos, tokios kaip NH₄⁺ (amonio azotas) ar NO₃⁻ (nitratinis azotas), kurios skiriasi pasisavinimo greičiu ir elgsena dirvožemyje.

Azotas augaluose atlieka kelias esmines funkcijas:

• dalyvauja chlorofilo sintezėje, todėl lemia fotosintezės intensyvumą,
• yra baltymų ir fermentų sintezės pagrindas,
• azotas skatina intensyvų lapų formavimąsi ir žalią augalų spalvą,
• lemia stiebų ir lapų augimą ir didesnį produktyvumą.

Kodėl azotas yra svarbiausias pavasarį?

Pavasarį augalai atnaujina aktyvų augimą po ramybės periodo, todėl būtent šiuo metu jų poreikis azotui yra didžiausias. Kylant temperatūrai ir prasidėjus vegetacijai, azotas tampa pagrindine maistine medžiaga, atsakinga už lapų formavimąsi, chlorofilo sintezę ir bendrą augalo gyvybingumą. Jei pavasarį dirvožemyje trūksta lengvai prieinamo azoto, augalai vystosi lėčiau, formuoja mažesnę lapų masę ir prasčiau išnaudoja ankstyvo sezono drėgmę bei šviesą.

Be to, pavasarį dirvožemio mikroorganizmų aktyvumas dar nėra pilnai atsigavęs, todėl mineralinio azoto atsargos dirvoje dažnai būna ribotos. Tokiomis sąlygomis augalai labiau priklauso nuo papildomai tiekiamo azoto, kuris leidžia greitai suaktyvinti augimą, sustiprinti šaknų sistemą ir sudaryti pagrindą tolimesniam produktyviam vystymuisi per visą vegetacijos laikotarpį.

Azoto įtaka fotosintezei ir augalų metabolizmui

Augaluose azotas veikia kaip pagrindinis augimo variklis. Jis tiesiogiai veikia lapų augimą, fotosintezės intensyvumą ir augalo gebėjimą kaupti organines medžiagas iš anglies.

Azoto poveikis augalams pasireiškia skirtingose augalo dalyse:

• lapams – didėja lapų plotas ir chlorofilo kiekis;
• stiebams – spartėja augimas ir vegetatyvinės masės formavimasis;
• šaknų sistemai – azotas skatina šaknų vystymąsi, gerėja maisto medžiagų ir vandens pasisavinimas;
• visam augalui – užtikrinamas tolygesnis augalų augimą lemiantis procesas.

Azoto formos dirvožemyje ir jų poveikis augalams

Dirvožemyje azotas egzistuoja skirtingomis formomis. Augalams svarbiausios yra mineralinio azoto formos – nitratai ir amonio junginiai. Amonio forma yra stabilesnė, mažiau išplaunama, o nitratai veikia greičiau, bet yra jautresni aplinkos veiksniams.

Didelę reikšmę turi ir biologinis azotas, kuris susidaro veikiant azotą fiksuojančių bakterijų populiacijoms. Šios bakterijos geba paversti atmosferos azotą į augalams prieinamus azoto junginius, todėl biologinis azotas augalams yra itin svarbus tvariam dirvožemio naudojimui.

Azoto fiksavimas ir biologinis azotas

Azoto fiksavimas – tai procesas, kurio metu atmosferos azotą mikroorganizmai paverčia į amoniaką ir kitus augalams prieinamus junginius.  Šios bakterijos gali veikti laisvai dirvožemyje arba gyventi simbiozėje su augalų šaknimis, ypač ankštinių kultūrų. Tokiu būdu biologinis azotas patenka į dirvožemį ir tampa ilgalaikiu azoto šaltiniu augalams, bei stabiliai veikia augalų mitybą per visą augimo laikotarpį.

Svarbu pabrėžti, kad biologinis azotas ne tik aprūpina augalus azotu, bet ir teigiamai veikia dirvožemio struktūrą, skatina dirvožemio mikroorganizmų populiacijų vystymąsi ir palaiko natūralią azoto apykaitą. Dėl šios priežasties biologinis azotas yra reikšminga ekosistemų pusiausvyros dalis ir padeda mažinti priklausomybę nuo intensyvaus tręšimo mineralinėmis azoto trąšomis.

Azoto trąšų rūšys ir jų taikymas

Praktikoje azoto trąšos yra greičiausias būdas papildyti dirvožemio azoto atsargas. Tačiau trąšos naudojamos efektyviai tik tada, kai atsižvelgiama į dirvožemio savybes, augalo poreikius ir biologinius procesus.

Pagrindinės azoto trąšų grupės:

• amonio formos trąšos – stabilesnės dirvožemyje,
• nitratinės trąšos – greito poveikio,
• trąšos su aminorūgščių ar huminių medžiagų priedais – geresniam pasisavinimui.
• organinis azotas - dažniausiai pasisavinimas vyksta per šaknų sistemą, tačiau toks būdas yra lėtesnis nei kitų trąšų grupių.

Kaip atpažinti azoto trūkumą ir perteklių?

Azoto trūkumas pasireiškia lėtesniu augimu, blyškiais lapais ir sumažėjusiu produktyvumu. Tuo tarpu per didelis azoto kiekis skatina peraugimą, silpnina audinius ir gali neigiamai paveikti galutinį derlių.
 

Tręšimo azotu laikas ir paskirtis

Subalansuotas azoto trąšų naudojimas – raktas į tvarų derlių

Azotas yra kertinis augalų mitybos elementas, tačiau jo poveikį lemia junginių forma, panaudojimo laikas ir dirvožemio struktūra. Tik derinant biologinį azotą, mineralines azoto trąšas ir dirvožemio biologiją galima pasiekti, kad azotas augalams būtų panaudotas efektyviai ir tvariai.